​Don't let your dreams be dreams

Today my two of the most important men (twin and boyfriend) were sitting at the park. Just usual day in our lives now on holidays. I was scrolling Facebook and I was surprised how much we do not appreciate our lives here. There were a lot of people posting pictures and so happy just because they were out on Friday night with friends and whatever… And we are here in Australia, where most of our friends just can dream about it and will never see this amazing land and we are not appreciated that. We do not post anything, we not even make pictures, because it is so normal for us. Like my parents used to say that our asses are too full of everything that we do not know what we want more. Even now when I remember my first days here I see how happy I was about everything, about all small and simple things. Now I look at myself and I see that a lot of things became normal for me here and I need something more than before. I am still happy about every day here, people I meet, lessons I learn and this amazing country. I fall in love with this land more and more everyday and I will never forget my time here, however I have to admit that I could never call this place my home.
Later in the evening on the same day I was talking with my guy about how our dreams became true and we haven’t noticed that. I remembered how my twin and I were sitting in a balcony and dreamed about our future. We were dreaming how we are going to travel and visit new places. My main secret dream was to travel and write.I was always afraid to tell it to someone, because I never truly believed that I could do that. However here I am in Australia managing my own blog and even dare to think that one day I would be able to write a book. Even now I still do not believe in myself, however I am going foward little steps and learning to believe in what I do.
I already did more than I could ever expect from myself. The main thing for me was those kicks in my ass from other people who believe in me and I am grateful for that every day. As always I use examples from movies, this time is the “Secret life of Walter Mitty”. The main character started to believe in himself only because somebody else believed in him and pushed him. At the end he was finally happy. So I guess what I want to say is that we should be happy having someone to push you to do what you want and accept that maybe you are really awesome even if you do not see that yet. As I said before - we are all perfect in different ways and we shouldn’t compare ourselves with others because then we will never learn to see what we are really able to do. Don’t let your dreams to be dreams, make it real! Hope you will have a lot of fun on your own way!
This is it for now, as always for the end LOVE, KISSES and BEST WISHES! Sending you all warm hugs;)

Neleisk savo svajonėms likti svajonėmis

Šiandien su savo dviem vyrais (broliu dvyniu ir vaikinu) kaip įprastai sėdėjome parke ir tiesiog tinginiavome, kaip jau įprasta mūsų atostogų metu. Aš pradėjau žiūrinėti Facebook’ą ir pastebėjau kaip mažai mes vertiname savo gyvenimą čia. Kiek daug žmonių dalinasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose apie tai kaip smagu jiem tiesiog išeiti į miestą su draugais ir panašiai… O mes esame šioje šalyje, apie kurią dauguma gali tik pasvajoti, galbūt niekada joje nepabuvos ir šito tiesiog nevertiname. Mums visa tai tapo tokia norma, kad nieko nebekeliame į socialinius tinklus ar net nebe darome nuotraukų. Mūsų tėvai mėgdavo mums sakyti: subinės tiek pilnos visko, kad jau net nebežinot ko daugiau galit norėti. Manau, kad tai po truputį kartojasi, nes dabar prisiminus savo pirmąsias dienas čia matau kokia susižavėjusi viskuo tada buvau, menkiausia smulkmena man keldavo didžiulį susižavėjimą. Dabar pasiekti tokį patį džiaugsmą man reikia patirti daugiau nei prieš tai, nes daugelis dalykų tiesiog tapo kasdienybe. Aš vis dar džiaugiuosi savo kiekviena diena čia, kiekvienu sutiktu žmogumi, išmokomis pamokomis ir šia nuostabia šalimi. Kiekvieną dieną įsimyliu šį kraštą vis labiau ir niekada nepamiršiu čia praleisto laiko, tačiau turiu pripažinti, kad niekada šios vietos negalėčiau pavadinti savo namais.
Tos pačios dienos vakarą mes kalbėjome apie tai, kaip mūsų svajonės tampa realybe, o mes to net nepastebime. Prisiminiau, kaip su dvyniu sėdėdavome balkone ir svajodavome apie ateitį. Svajojome kaip keliausime ir aplankysime dar nematytas vietas. Mano didžiausia slapta Svajonė buvo keliauti ir rašyti. Visada bijojau tai garsiai kam nors pasakyti, nes niekada netikėjau, jog tai gali būti tiesa. Ir štai aš tolimojoje Australijoje dirbu ties savo blogu ir net kartais drįstu pasvajoti, jog galbūt kada nors galėčiau parašyti knygą. Aš vis dar pilnai savimi nepasitikiu, tačiau kasdien mažais žingsneliais žengiu šituo keliu ir mokausi tikėti tuo ką darau.
Aš jau pasiekiau daug daugiau nei kada nors iš savęs tikėjausi. Kas dieną dėkoju už tuos nuolatinius spyrius šiknon iš manimi tikinčių žmonių, nes jie yra pagrindinis dalykas varantis mane pirmyn. Kaip jau įprastai panaudosiu vieną pavyzdį iš filmo, šįkart tai bus “Slaptas Valterio Mičio gyvenimas”. Pagrindinis herojus pradėjo savimi tikėti tik todėl, kad kažkas juo tikėjo ir stūmė pirmyn. Galiausiai jis atrado laimę. Tai gi, tikriausiai ką aš noriu pasakyti yra tai, kad turėtume vertinti tuos, kurie mus stumia pirmyn ir tiki, jog mes esame nuostabūs nors jei patys to nesuprantame. Kaip jau esu sakiusi anksčiau - mes visi esame tobuli ir unikalūs ir neturėtume savęs lyginti su kitais, nes taip niekada nesuprasime iš kokio molio mes iš tiesų esame drėbti. Neleiskime savo svajonėms taip ir likti svajonėmis, įgyvendinkim jas! Tikiuosi, pasilinksminsite keliaudami savo keliu!
Na ką, štai ir viskas šiam kartui, kaip visada pabaigai - LOVE, KISSES and BEST WISHES! Siunčiu Jums daug šilumos ir apkabinimų;)