Let’s talk frankly

Let’s talk frankly - these words follow me time after time. When I was having courses for writers  beginners I was told to write frankly about everything and do not be afraid of critics. Depending on the circumstances and the people around me, I think that my posts leave me practically naked in  front of you. As Evaldas (my amazing twin brother) told me that my posts were absolutely frankly,  how can they can be more honest. I think that there is always room for improvement, however  there is no need for you to know all details. Especially because I would have to mention some  people that I have no permission to mention in my posts:) however if you want to read something  sadly funny  and very frankly, I am going to give you some examples.
As I mentioned before, I was in the deep sadness for awhile. Do you want to know how I fought  with this? I just did not. One evening I caught myself as I was in the scene from the movie "Bridget  Jones's Diary." In this scene she sits with a bottle in her hand and sing C. Dion song "All By Myself".  It was a similar situation for me, but I had a package of fast food instead of bottle of wine (I guess  you all understand that it was the biggest one) and the same song was playing in my  headphones while I was sitting alone at square in the middle of the night. It would be very funny if  it would not be sad. It is good that there was not a bottle in my hand, however this situation is not  good too because my cheeks will not fit on my face soon. So, this is not one of my proud moments, however that’s life. Do not lie to ourselves, we all have some moments in our lives that we think  that maybe some movies scenes are even from our own lives. Do you agree with me?
Do not think that I am the only one who have a heart that hurts time after time. I do not think that  could happen to you only when you move to Australia or any other country. This could happen  anywhere. I can give you some examples from emigrants which I meet here “occasionally”. I know  some people who start their day with a few tears instead of a cup of coffee. They force themselves  to go to work or studies and finish their day with another portion of tears. Maybe it not happens  everyday however there are periods like this. There are some people marking days till holidays in  their calendar when they are going to come back home. They look at that day decorated with hearts or flowers with eyes full of hope. I could give you more examples, however I think that you got the point. You could ask so why the hell we all came here if it is so bad for us. This bad feeling is not  with us all the time. They come to us like a tsunami and we cannot fight with them. Most of the  time everything is good, however that flood is going to come anyway does not matter small or huge and it will beat you… However the time with people we meet is totally worthy to feel low  sometimes.
We all have to learn our personal lessons here. This time I am going to share some of my personal  lessons which I am still learning. So, my first lesson is do not get a panic attack when I see zeros in my bank account. We (Viktorija and I) came to a little bit different adventure then many of us.  Mostly people come here with a big amount of money in their bank account, I came here with a few hundred dollars in my pocket and I could not find a job for awhile. So finally the moment came  then huge zeros appeared on a screen. That was the time I had my first panic attack. Thanks God, I already had a job and I just had to wait a few days till my salary comes and I had payed all bills. The second panic attack I had was when we moved to another place to live, you have already heard  about that story so I am not going to repeat it again. The third time - payment for studies and other bills. I think I still going to have this lesson till I learn that even with these zeros I never felt or feel a need of something.
The second lesson is time for myself and letting people go. Many of you know that I was always  surrounded by people and activities in Lithuania. I have to learn be with myself and do not get  attached with new people too much. I have a problem with new people becoming a very important part of my life which I do not want to let go. People I meet here come to my life just temporary and I always cry when they leave. They all leave at least a small mark in my heart. As I once have heard  from my teacher which is better to call a friend, I have to learn to accept this. These goodbyes  become easier every time. However I have to admit that I almost cried when I heard that this  person is leaving even if we still going to have him around us for a while. My heart hurts when I  think that my crazy Chilean Ivan and our sweet Manuel are going home. This lesson is the hardest I have ever had in my life.
And now traditionally about other stuff. I love the most when I meet some secretly crazy people like my lovely Kanae. I am very grateful to her for wonderful new experience that I had - to have a  haircut on the roof. Usually people have their hair cut indoors and have a mirror. In our case we  had a mobile phone. To be honest we could not get straight on the roof so we felt good enough to  do it on stairs next to the gates to get on the roof where the wind was quite strong. Kanae had a  change to remember how to cut humans hair instead of dogs and I had the best spa hearing  scissors sounds next to my ears after longer then a half of a year. We cheered up others too e specially who was taking pictures of us. It is funny how good the simple haircut can make me feel  even if I look not twenty but sixteen now, however who cares people called me Peter Pan before.
Also, you have seen that I had a little travel with myself. I wanted to chat with the smartest person on the Earth - myself. I could say that I went into a desert, because from all possible paths I had to  take the hardest one. I went through the dunes. I had not thought that I was going out of drinking water. I have forgotten how thirsty you can get when you are walking on the sand when the  temperature is more than thirty degrees and sand burns your feet. I would laugh from myself,  however I have to admit that I lived trough two winter this year and I have not been prepared for  summer weather. One moment a toddler appeared in the desert and I thought that I have  hallucinations caused by dehydration. Usually this beach is quite busy with people, however I was  there on Monday morning so I have not been surprised that I met only five people on my way and when I reached my goal - the lighthouse I was more than happy to should at loud and I did not feel embarrassed. I could not resist to do that because this trip took all my energy - it took me more  than a half of hour to get there going on ten minutes way. It is nothing to be proud of, I need to do more exercises, however the view was magnificence. I was lucky to remember to put some  protection from the Sun and my red burned skin did not hurt that much. I was like a red light for a  few days but at least there is finally a difference between my skin and white walls.
So, honest and frankly enough? I think that’s it. This time my post is about very humanly feelings  which we all have every day even if we do not want to admit and hide them. Do not get me wrong  this letter is not sad or happy it is just honest and open. I love and hug you all no matter on the  which wave of life you are floating on. Traditionally for the end - LOVE, KISSES and BEST WISHES.



Pakalbėkim atvirai

Pakabėkim atvirai - šitie žodžiai mane vis kartas nuo karto palydi. Užsiregistravus į vienus  pradedančiųjų rašytojų kursus vis gaudavau priminimą, jog reikia rašyti atvirai apie viską ir nebijoti  kritikos. Atsižvelgiant į aplinkybes ir žmones aplink mane, manau jog manieji įrašai ir tai palieka  mane praktiškai nuogą prieš jus. Kaip Evaldas (mano nuostabusis dvynys) pasakė: tavo įrašai ir taip  visiškai atviri, ką dar atviriau galėtum parašyti. Manau, kaip ir visur yra kur tobulėti, tačiau nėra  reikalo ir persistengti. Tuo labiau, kad kituose įvykiuose turėčiau paminėti žmones, kurių sutikimo  tam neturiu:) Vis dėlto jei norite paskaityti kažką liūdnai juokingo ir labai atviro, duosiu jums keletą  pavyzdžių. 
Kaip jau minėjau anksčiau, mane buvo apėmęs be galinis liūdesys. Žinot, kaip aš tada tvarkiausi? O  gi niekaip. Vieną vakarą pagavau save, savotiškai atkartojančią viena sceną iš filmo "Bridžitos Džouns dienoraštis". Šioje scenoje ji sėdi su buteliu rankoje ir dainuoja C. Dion dainą "All by myself". Man  buvo panašiai, tik mano rankose buvo greito maisto rinkinys (turbūt suprantat, kad ne pats  mažiausias) ir ausinuke grojo ta pati daina, man sėdint vienai skvere naktyje. Būtų tai labai juokinga jei nebūtų graudu. Gerai, kad ne su buteliu rankoje, bet ir šitas variantas ne pats geriausias, kai jau  tuoj žandai ant veido nebetilps. Tai gi, tai nėra vienas iš tų momentų kuriais didžiuojuosi, tačiau tai  gyvenimas. Nemeluokime sau, kiekvienas esam turėję tokių momentų, kai pagalvojome, jog filmų  scenos paremtos gal net mano paties gyvenimu. Sutinkat?
Negalvokit, kad man čia vienai taip širdelę vis paskauda. nemanau, kad taip būtinai nutinka tik  išvykus į Australiją ar kokią kitą šalį. Taip nutinka bet kur. Aš jums galiu duoti pavyzdžių iš emigrantų, kuriuos "kartas nuo karto" sutinku. Žinau žmonių, kurie savo dieną pradeda ne puodeliu kavos, o  pora ašarotų posmelių. Šiaip ne taip prisiverčia atbūti darbe ar studijose, o dieną vėl užbaigia  graudžiu posmeliu. Gal ne kas dieną, bet tokie periodai pasitaiko. Yra tokių, kurie kalendoriuje  brauko dienas iki atostogų pradžios, kada galės grįžti namo. O tą dieną, apipaišytą širdelėmis  ilgesingai nužvelgia ir viltingai atsidūsta. Galėčiau duoti daugiau pavyzdžių, tačiau esme jau supratot. Žinau, kyla klausimas, tai kokio velnio reikia belstis į kitą pasaulio galą jei yra taip blogai. Taip nėra nuolat. Šitie jausmai kaip cunamis užklumpa žmones ir jiems negali pasipriešinti. Dažniausiai viskas gerai, tačiau žinai, kad banga vis tiek ateis, didesnė ar mažesnė ir gali ruoštis nesiruošęs - ji  galiausiai tave vis tiek nugalės... Tačiau laikas praleistas su čia sutiktais žmonėmis kompensuoja liūdesį dėl namų, net nekalbu apie gamtos grožį... 
Kiekvienas čia gauname tik mums vieninteliams skirtas pamokas. Šįkart pasidalinsiu pora savo  pamokų, kurių dar iki galo neįsisavinau. Tai gi, pirmoji pamoka - negauti panikos priepuolio  pamačius nulius savo banko sąskaitoje. Mes čia atvykome į šiek tiek kitokį nuotykį nei daugelis.  Dauguma atvyksta sąskaitoje turėdami nemenką sumelę, aš čia atvykau su keliais šimtais dolerių ir  ilgai neradau darbo. galiausiai atėjo tas momentas, kai mano visose sąskaitose pasirodė ryškūs  nuliai. Tai buvo mano pirmasis paniko priepuolis. Ačiū Dievui, jau buvau gavusi darbą ir pirmoji  mano alga laukė manęs po kelių dienų, o visi mokesčiai buvo sumokėti. Antras priepuolis, dėl tos  pačios priežasties, ištiko kraustantis į naują būstą. Tą istorija jau girdėjot, todėl nesikartosiu. Trečias  kartas - mokestis už studijas ir visi kiti mokesčiai. Turbūt ir toliau gausiu šitą pamoką, kol išmoksiu  pasitikėti ir suprasti, kad ir kiek tų nulių bebūtų, man niekada nieko netrūko ir netrūksta. 
Antroji pamoka - laikas sau ir žmonių paleidimas. Daugelis žino, kad Lietuvoje buvau nuolat apsupta žmonių ir veiklos. Čia turiu išmokti būti su savimi ir per daug neprisirišti prie naujų žmonių. Mano  problema ta, kad labai greitai nauji žmonės tampa man labai svarbia gyvenimo dalimi, kurios  nenoriu paleisti. Čia sutikti žmonės į gyvenimą ateina tik labai ribotam laikui ir aš vis dar ašaroju  juos paleisdama. Visi jie palieka mažesnę ar didesnę žymę. Kaip jau ne kartą girdėjau iš savo  dėstytojo (kurį labiau pavadinčiau draugu), turiu išmokti neprisirišti prie žmonių. Šitie  atsisveikinimai jau tampa lengvesni. Tačiau turiu pripažinti, jog kai sužinojau, kad šis žmogus  išvyksta, vos sutramdžiau ašaras, nors tas žmogus dar kurį laiką bus čia. Tai pat sureagavau ir vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad paliksi mus kuriam laikui, mūsų numylėtasis Ivan. Taip pat ir  mūsų mielasis Manu. Šita pamoka man pati sunkiausia. 
Na o dabar tradiciškai apie kitokius dalykėlius. Labiausia man patinka kai sutinku čia tokių "crazy"  užsislėpusių žmonių, kaip mano brangioji Kanae. Jai esu dėkinga už dar vieną nepakartojamą patirtį - kirpimą ant stogo. Dažniausiai žmonės kerpasi viduje ir turi bent jau mažą veidrodį. Mūsų atveju  gelbėjo telefonas. Tiesa visiškai ant stogo pakliūti nepavyko, tai įsitaisėm ant laiptų prie vartų,  pučiant stipriam vėjui. Kanae turėjo progą po ilgoko laiko apkirti žmogų, o ne šunį, o aš patyriau  palaimą išgirdusi žirklių garsą palei ausį. Tuo pačiu suteikėm džiaugsmo ir kitiems, kurie  pasilinksmino mus fotografuodami. Net keista, kaip gali atgaivinti širdį paprastas apsikirpimas. Nors dabar atrodau net ne kaip dvidešimties, o kaip šešiolikos, nesvarbu - buvo nepakartojama. 
Taip pat, kaip jau matėte, buvau pakeliauti truputi pati su savimi. Norėjau aptarti keletą dalykėliu su  pačiu protingiausiu žmogumi pasaulyje - savimi. Iškeliavau galima sakyti į dykumą, nes žinoma iš  kelių pasirinkimų, aš visada turiu priimti sunkiausią. Ėjau per kopas, nepaskaičiavau, kad pasibaigs  vanduo. Truputėlį, buvau pamiršus kaip troškina kai eini smėliu užuovėjoje ir jis tau degina pėdas  esant daugiau kaip trisdešimt laipsnių karščiui. Norėčiau iš savęs gerokai pasijuokti, tačiau pateisinu save - aš pragyvenau dvi žiemas iš eilės ir gerokai užsimiršau kaip būna vasaros metu. Vienu metu  smėlio dykynėje pamačiusi mažą berniuką pagalvojau, kad man prasidėjo haliucinacijos nuo  vandens stygiaus:) Manau, kad dažniausiai Palm Beach yra pilnas kopinėtojų, tačiau aš vykau ten  pirmadienio rytą, todėl nesistebiu, kad pakeliui sutikau tik penkis žmones ir pasiekusi tikslą - švyturį, galėjau garsiai rėkti ir nebuvo gėda. Negalėjau susilaikyti nesušukusi, šis kopimas iš manęs išsunkė jėgas - dešimties minučių kelią įveikiau daugiau kaip per pusvalandį. Tikrai nėra kuo didžiuotis, tačiau vaizdas atpirko visas kančias. Ta vieta mane pakerėjo. gerai, kad atsiminiau pasitepti kremu nuo  saulės, todėl dabar nors ir kokia raudona mano oda, jos neskauda. Kelias dienas pašviesiu kaip  šviesoforas, bent jau truputi skirsiuosi nuo baltų sienų. 
Na kaip, pakankamai atvirai? Manau šiam kartui jau pakankamai. Šįkart apie labai žmogiškus  dalykus, kuriuos patiriame kas dieną, galbūt nenorime pripažinti ir slepiame, tačiau kiekvienas  išgyvename. Nesupraskite klaidingai, Šis laiškas nėra liūdnas ar linksmas, jis tiesiog atviras ir tikras. Myliu Jus visus ir apkabinu, kad ir kokia gyvenimo banga jus neša šiuo metu. Tradiciškai pabaigai -  LOVE, KISSES and BEST WISHES.