What new has happened in my life? Not really something special, however much as well. Let’s start from the  beginning.
Again, I was asked where had I disappeared. I was not gone check on this page and you will see :) On the other hand, it should be recognized that the last weeks I was deeply immersed in the sense of longing and loneliness, which overshadowed me and usurped all of me - from head to toe. I was completely apathetic to everything around me. As if I would have gone out of myself and watch myself from the side. I think it can be called mild depression. Life around me seemed to be stopped till I got a moment of waking - a car almost hit me on a street (I'm OK). In recent weeks, lots of people were asking me what was wrong with me, why i didn't feel joy. It seems to me that there was a note on my forehead "CORPSE". That's how I felt, like I was in a coma, and my mind was flowing as a green bar on the screen of mashine at hospital. I felt like the biggest idiot when somebody asked me for something, I could not say a word (teachers probably believe that I have a potato instead of head). I had no motivation for anything, not even writing what I usually do overnight. I should mention that these feelings weighed down not only me. All my friends that I met here were feeling the same as me. Perhaps not so terrible, however they feel more or less the emptiness inside.It still take time to not get into daily routine and continuous headache about how to create life, how to save money and how to earn a decent living and pay for everything. However, I am recovering again.
My recovery started very simply. I was totally disconnected and I went out into the busy street not looking that there was a red light signal for me. I woke up when I heard the sound of the car alarm, and I saw that the car stopped a few centimeters away from me. Then I realized it is the time for me to wake up and do something.So, I took pen in hand again and let you know that I am alive. For some time there was silence around me, I think I got a regular test, but today I got a reminder that I wasn't left only given time to rest and to understand some things. you may ask what happened?  It was a very simple thing - my phone stuck. Of all the available songs on my phone (and you know their diversity), my phone has been disabled until the song "How Great is our God" ended. At the end of this song it started to work normal again. I know, it sounds ridiculous, however it is something special, even if it is simply a coincidence, which I do not believe in it... However it helped me to recover.
Well, and now about the other stuff. As you have seen, we were to visit the kangaroos. Finally :) It seems to me that from now on this is my favorite animal. I think that we (I and kangaroo) We are a kind of similar, for example: we have not quite small tummy and love chillin, enjoy the food and communication, however when we get annoyed we turn away and jump away.If to be serious, then these animals are very charming, I want to put them in the pocket and take home. The only pity is that people do not really appreciate it, and while they are asked not feed them any hand-made food (like baked goods), they are literally put bread in their teeth...
To see these beauties we had much time to spend on the train, but it was fun to take a look through the windows and see a slightly different Australian nature. Just by looking at the dense forest, located out of the city, it scared me to death to think what creatures there can be. Many of them I have neither seen nor heard. Away from the city and the people are different. I noticed that when we came into a local bar while we were waiting the train long enough to take us home. Clearly our jumpers decorated with kangaroos gave an idea to the local bartender why we came to that area. In no longer an urban "Australian" language she described how fun is to catch a kangaroo and how to make it tasty. She looked very manly, which did not surprise me in full view of the fact that without a full bar of men spending their Sunday there we were only three girls somehow got there too. The atmosphere of the bar was so Australian, completely different than the city's bars. If you have ever seen the movie "Red Dog" you understand what I am talking about. If not, check this out, this is one of my favorite films, perfectly reflecting the real Australia. The men gathered at the bar barefoot, some of them have just returned after work, others almost wear just underwear drink beer and watch rugby match (which is to them like basketball to Lithuanians). Surprisingly, this picture fascinated me and at least got me a little closer to the other, non-urban Australia.
As always I very expanded all, so I have to leave something for other post, it is enough for this time. Send me love and hugs which I need here a lot. Traditionally, for the end - LOVE, KISS and best wishes :)











Kas naujo įvyko mano gyvenime? Nelabai kas ypatingo, bet kartu ir labai daug visko. Apie tai nuo pradžių.
Vėl susilaukiau klausimų, kur dingau. Niekur nedingau, pasižvalgykit šitame puslapyje ir pamatysit:) kitą vertus, reiktų pripažinti, kad paskutines savaites buvau giliai panirusi į ilgesį ir vienišumo jausmą, kurie mane apgaubė ir pasiglemžė visą - nuo galvos iki kojų. buvau visiškai apatiška viskam, kas aplinkui. Tarsi būčiau išėjusi iš savęs ir stebėčiau save iš šono. Manau tai galima pavadinti lengva depresija. Aplinkui mane gyvenimas tarsi sustojo iki pabudimo akimirkos - manęs vos nepartrenkė mašina (man viskas gerai). Paskutinėmis savaitėmis manęs visi klausinėjo, kas man darosi, kodėl nekrykštauju iš džiaugsmo. Atrodo, kad man ant kaktos buvo parašyta "LAVONAS". Taip ir jaučiausi, tarsi komoje, o mano galvoje nenutrūkstamai ėjo vientisa žalia juosta, kaip gyvybės palaikymo aparato ekrane. Jaučiausi kaip paskutinė idiotė, kai manęs kas paklausdavo ko nors, aš negalėdavau išlementi nei žodžio (dėstytojai turbūt mano, kad aš visiška bukagalvė). Neturėjau motyvacijos niekam, net rašymui, ką dažniausiai galiu daryti kiaurą parą. Turėčiau paminėti, kad į šiuos jausmus paskendusi buvau ne tik aš. Su visais čia susipažintais draugais, kurie esame čia dar tik apie pusmetį, pakalbėjus pastebėjau, kad daugelis jaučiasi tai pat. Galbūt ne taip baisiai, bet jaučia mažesnę ar didesnę tuštumą viduje. Galbūt dar reikia laiko apsiprasti ir nepasiduoti rutinai ir nuolatiniam galvos skausmui kaip čia susikurti gyvenimą, nebijoti nuolat dėl pinigų ir kaip padoriai gyventi ir susimokėti už viską. Tačiau aš jau vėl atsigaunu.
Mano atsigavimas prasidėjo labai paprastai. Buvau visiškai atsijungus ir išėjau į judrią gatvę neapsižvalgiusi, kad man dega raudonas šviesoforo signalas. Atsipeikėjau išgirdusi garsų automobilio signalą ir pamačiusi, kad automobilis sustojo per kelis centimetrus nuo manęs. Tada supratau, kad man metas prabusti ir kažko imtis. Tai gi, vėl paėmiau tušinuką į rankas ir prasinešu, kad esu gyva. Kurį laiką buvo tyla aplinkui mane, manau gavau eilinį išbandymą, tačiau šiandien gavau priminimą, kad manęs nepaliko, tik davė laiko pailsėti ir susivokti kai kuriuose dalykuose. Klausit, kas nutiko? O gi labai paprastas dalykas - "pakibo" mano telefonas. Iš visų galimų dainų mano telefone (o Jūs žinot jų įvairovę), mano telefonas buvo neįgalus, kol nepasibaigė daina "How great is our God". Pasibaigus šiai dainai jis vėl pradėjo normaliai veikti. Žinau, skamba juokingai, bet ar tai nėra kažkas ypatingo, net jei tai ir tėra paprasčiausias atsitiktinumas, kuriais aš netikiu... Kad ir kaip ten bebūtų - man tai padėjo atsigauti.
Na, o dabar apie kitokius dalykėlius. Kaip jau matėte, buvom aplankyti kengūrų. Pagaliau:) Man atrodo, kad nuo šiol tai mano mėgstamiausias gyvūnas. Manau, kad mes (aš ir kengūros) esam savotiškai panašios, pavyzdžiui: turim ne visai mažus pilvukus ir mėgstam "pačilinti" juos išvertusios, mėgaujamės maistu ir bendravimu, tačiau nusibodus nusisukam ir nušuoliuojame tolyn savo reikalais. Jei rimtai, tai tie gyvūnai be galo žavūs, norisi juos įsidėti į kišenėlę ir parsinešti namo. Tik gaila, kad žmonės nelabai tai vertina ir nors ir paprašyti jų nemaitinti jokiu rankomis gamintu maistu (kaip visokie kepiniai), joms tiesioginę šio žodžio prasme į dantis grūda duoną...
Norint pamatyti šias gražuoles, teko gerokai laiko praleisti traukinį, tačiau buvo smagu pasižvalgyti pro langus ir pamatyti šiek tiek kitokią Australijos gamtą. Vien pažvelgus į tankų mišką, esantį už miesto, pašiurpsta oda pagalvojus, kokių gyvių ten gali sutikti. Daugelio jų nesu nei mačiusi nei girdėjusi. Atokiau nuo miesto ir žmonės kitokie. Tai pastebėjau užėjus į vietinį barą, kol ilgokai laukėm traukinio pargabensiančio mus namo. Aišku mūsų džemperiai, papuošti kengūromis, išdavė vietiniai barmenei, kodėl mes atsibeldėm į tą galą. Ji savo jau ne miestietiška "australų" kalba papasakojo kaip smagu pasigauti kokią kengūrą ir kaip skaniausia ją pasigaminti. Ji atrodė labai vyriška, kas manęs visiškai nenustebino atsižvelgus į tą faktą, jog be jos bare pilname sekmadieniaujančių vyrų buvom tik mes trys atklydusios merginos. Pati atmosfera bare man buvo tokia australiška, visiškai kitokia nei miesto baruose. Jei esate matę filmą "Red Dog", suprasit apie ką kalbu. Jei ne, tai pažiūrėkit, tai vienas mėgstamiausių mano filmų, puikiai parodančių tikrą Australiją. Šiame bare susirinkę vyrai basomis kojomis, vieni tik grįžę po darbų, keletas beveik vienais apatiniais gurkšnoja alų ir stebi regbio varžybas (tai pas juos, kas Lietuvoje krepšinis). Nors ir keista, mane tai savotiškai sužavėjo ir bent truputį priartino prie kitokios, ne miesto Australijos.
Kaip visada labai išsiplėčiau, pataupysiu minčių kitam įrašui, o šiam kartui tiek. Pasiųskit man meilės ir apkabinimų, kurių man čia be galo trūksta. Tradiciškai, pabaigai - LOVE, KISSES and BEST WISHES:)

Pabudimas iš komos. Kitokia Australija.

Awakening from a coma.
Different Australia.